MITAI IR TIKROVĖ APIE GRANITĄ
Kai norime pasakyti, kad kažkas labai kietas arba tvirtas, sakome, kad jis kaip granitas. Granitais vadiname Lietuvos laukuose randamus riedulius arba bet kokią kitą kristalinę uolieną. Neretai girdime, kad kažkas nusipirko juodą, žalią ar net violetinį granitinį židinį ar kokį kitą daiktą. Ne vienas net visus akmenis granitais vadina.
Taigi, kas iš tikrųjų yra tas granitas?
Granitas – magminė kristalinė rūgščios sudėties uoliena, sudaryta iš kvarco, feldšpatų, žėručių arba amfibolų, kitaip sakant tik viena iš didelio būrio kietų uolienų, susidariusių Žemės gelmėse, suaušus skystai magmai. Magminės uolienos skirstomos pagal cheminę sudėtį, kur svarbiausias yra silicio dioksido (SiO2) kiekis. Kuo jo daugiau – tuo „rūgštesnė“ uoliena, t.y. joje gausiau šviesių mineralų (kvarco, feldšpatų). Granitas – pati rūgščiausia iš visų, todėl joje daug ne tik feldšpatų, bet ir kvarco (kristalinio SiO2). O kvarcas – vienas kiečiausių ir patvariausių plačiai paplitusių mineralų, kuris ir duoda granitui tą jo g
arsųjį kietumą. Kita išvada – nėra tamsių granitų, arba jie nepaprastai reti, atsitiktiniai egzemplioriai. Taigi, granitu galime vadinti šviesią, sudarytą iš ne mažiau nei 3 skirtingų rūšių grūdelių (kristalų) uolieną. Vienas iš tų grūdelių (kvarcas) kietesnis net už metalą, todėl jo neįbrėšite net kiečiausiu peiliu. Kuo mažiau SiO2 – tuo bazingesnė uoliena, arba kitaip sakant, tuo ji tamsesnė, nes sumažėja feldšpatų kiekis, pradingsta kvarcas, pagausėja tamsių grūdelių (amfibolų, piroksenų). Juodai-baltą arba pilką uolieną, kurioje daugiau šviesių grūdelių galime vadinti dioritu, o tą, kurioje vyrauja tamsūs (juodi) grūdeliai – gabru.
Dar yra visai juodų uolienų – grūdėtų peridotitų, smulkiai grūdėtų diabazų, vienodai juodų (be grūdelių) bazaltų ir t.t. Pasitaiko bazinės sudėties juodų (labradoritų) ar pilkų (anortozitų, spektrolitų), kurių grūdai sublizga ryškia mėlyna spalva (irizuoja).
Išsiaiškinome, kad granitai sudaro tik vieną iš magminių uolienų grupių, tai kodėl šiuo vardu taip dažnai vadinamos visos kristalinės uolienos? Priežastys gali būti įvairios. Kad ir tai, jog viršutinėje (arčiausiai paviršiaus) žemės plutoje yra daug granitui reikalingų SiO2 junginių, na ir lydosi ar kristalizuojasi jis arčiau paviršiaus (granitų lydymosi temperatūra 650-750o C, o bazaltų -virš 1000o C), nei kitos uolienos. Tai ir į paviršių jo iškyla daugiau ir greičiau.
Vyrauja granitai ir Lietuvos laukuose, nes čia juos ledynas atgabeno iš Suomijos ir Švedijos. Per ilgą kelionę minkštesnės uolienos suiro ir subyrėjo, o kietesni granitai išliko. Inžinieriai beveik visas kristalines uolienas granitais vadina todėl, kad jos panašiai atsparios gniuždymui ar apkrovai. Įvairūs prekiautojai granitais vadina ne tik natūralias kristalines uolienas, bet ir panašias savybes turinčius dirbtinius produktus. Nors ir paaiškėjo, kad ne visas kristalines uolienas galime vadinti granitais, bet jų tikrai labai daug ir dar tokių įvairių.
Dėl ko taip yra? Kokių spalvų būna tikrieji granitai? O kokių nebūna?
Granito spalva priklauso nuo jo sudėtinių dalių spalvos ir grūdelių dydžio. Jei feldšpatai raudoni, tai ir granitas bus raudonas, jei gelsvi – granitas gelsvas. Granitą sudaro šviesių spalvų feldšpatai, todėl, kaip minėjau, juodų granitų nebūna. Nebūna ir ryškiai violetinių ar mėlynų granitų. Žalių granitų taip pat beveik nėra, išskyrus labai retus egzempliorius su žaliu amazonitu. Vyrauja visų atspalvių pilki granitai, rečiau rausvi ar raudoni. Kai grūdeliai smulkūs, susilieja juoda, balta ir kitos spalvos, ir granitas atrodo pilkas. Granito išvaizda labai keičiasi, kai jį sudaro nevienodo dydžio ar labai stambūs grūdai. Yra taip vadinamų rapakivi („supuvusių“) granitų, sudarytų iš feldšpatinių „kiaušinių“ (ovalų su apvadėliais), orbikuliarinių (akytų) ar kitokių egzotiškos išvaizdos granitų.
Kada susidarė granitai?
Seniausi granitai siekia daugiau nei 3 milijardus metų, o bene jauniausi Žemės paviršiuje, tik 10 milijonų metų senumo granitai yra Kinabalu nacionaliniame parke Borneo saloje, Malaizijoje. Granitų kūnai aušta ir kristalizuojasi (užauga grūdeliai-kristalai) milijonus ir dešimtis milijonų metų 15-20 km gylyje, todėl praeina nemažai laiko, kol jie pakyla į Žemės paviršių. Daug tokių granitų kūnų dabar „auga ir bręsta“ aktyviose Žemės rutulio srityse, kur dreba Žemė ir veržiasi vulkanai.
Ar skiriasi granitai įvairiose šalyse?


Kaip sako vienas mano kolega: „granitas ir Afrikoje granitas“. Ir jis teisus, nes vienodos išvaizdos (ar net cheminės sudėties, amžiaus, susidarymo sąlygų) granito gabalėlį galime rasti Kanadoje, Afrikoje, Brazilijoje, Kinijoje, Švedijoje, kitose pasaulio šalyse ar net Lietuvos žemės gelmėse, kur, beje, didžiuliai granitų kūnai slūgso 200 m gylyje pietų, o 2000 m gylyje vakarų Lietuvoje. Granitai formavosi beveik per visą Žemės amžių ir formuojasi mūsų laikais. Prieš milijardus ir net dešimtis milijonų metų Žemės paviršiuje buvo kiti vandenynai ir žemynai, kitaip išsidėstę. Pavyzdžiui Lietuvos paviršiuje buvę granitai prieš 1,5 milijardų metų jungėsi su granitais Amazonės baseine, Brazilijoje, o Švedijos – su Kanados ir kitų šalių. Įvairiausiose pasaulio šalyse galime rasti vienodo amžiaus, sudėties ir išvaizdos granitų, kurie nieko nesiskiria vienas nuo kito. Ir atvirkščiai, vienoje šalyje (pvz. Suomijoje, Kinijoje, Brazilijoje) galime rasti įvairaus amžiaus, sudėties ir išvaizdos granitų.
Prie granitų dažnai priskiriamos metamorfinės (nugramzdintos, suspaustos ir kaitintos Žemės gelmėse) uolienos . Tačiau jos susidaro kitaip nei granitai. Paviršiuje suklostyti smėliai, moliai ar iškilę granitai nugramzdinami į gelmes, kur veikiant spaudimui ir aukštai temperatūrai pakeičia savo formą ir virsta juostuotomis, sluoksniuotomis metamorfinėmis uolienomis.
Ar granitai amžini? Kaip jie keičiasi?

Atrodytų, kad granitas būdamas toks tvirtas ir kietas, niekada nesikeičia ir išlieka toks pat per amžius. Deja, taip nėra. Granitas kaip ir viskas šioje Žemėje „gimsta, auga, sensta ir miršta“. Jis tikrąja to žodžio prasme virsta dulkėmis. Kai granitas patenka į Žemės paviršių, jį pradeda veikti vanduo, oras, sezonų kaita, augmenija, žmogus (8 pav.). Tik vyksta tai gana lėtai. Granito keitimosi ir irimo (dūlėjimo, erozijos) laikas priklauso ir nuo pačio granito būklės, ir nuo išorinių veiksnių intensyvumo. Iš stambių ar nevienodų grūdų (kristalų) sudaryti granitai dūla greičiau, negu iš smulkių, nes smulkūs grūdeliai geriau sukibę tarpusavyje. Kuo vienodesnis granitas, kuo jame mažiau plyšių ar skylučių – tuo jis mažiau kinta ir ilgiau gyvena. Jei granitas patenka į vandenį, arba ant jo patenka daug vandens, ypač į plyšius, tuo jis greičiau yra. Kai granitas aušta gelmėse, jo tūris traukiasi ir susidaro džiūvimo plyšiai. Jų nesimato, kol granitas neiškyla į paviršių.
O čia su laiku tie nematomi plyšeliai po truputį atsiveria. Labai sunku surasti didesnį granito gabalą, kuriame nebūtų bent jau labai smulkių plyšelių. Dar jame būna smulkių ar stambesnių rūdinių mineralų grūdelių, kurie veikiant orui „surūdija“. Taip atsiranda raudonos, rudos ar geltonos dėmės. Granituose gausu kitų uolienų, tokių kaip gabras, dioritas, diabazas, intarpų, dėmių, kurios būdamos minkštesnės greičiau ištrupa ir iškrenta. Net jei granitas ir vientisas, be intarpų, per ilgą laiką jo paviršius keičiasi, nes keičiasi jį sudarančių grūdelių sudėtis. Kas atidžiau stebi riedulių paviršių, gali pamatyti daug baltų ar pilkšvų dėmelių.Tai feldšpatai su laiku virsta moliais. Keičiasi ir kiti mineralai.

Lietuvos laukuose randamų riedulių paviršius padengtas taip vadinama dūlėjimo pluta, papilkėjęs, pajuodęs. Tik viduje galima pamatyti tikrąją spalvą. Šie procesai natūralūs, jų neįmanoma sustabdyti.
Dūlėjimas trunka tūkstančius ir šimtus metų, bet kai kada jis pagreitėja. Labai aktyviai granitus ardo augalai – samanos, kerpės ir žolės. Jų šaknys ardo paviršių, veikia jį rūgštimis. Miške kai kurie nedideli rieduliai subyra net per dešimtis metų. Visiškai suirę granitai virsta smėlio ir molio krūvele.
Kaip apsaugoti granitus ir kitas kristalines uolienas?
Visiškai sustabdyti granito dūlėjimo neįmanoma, bet galima jį labai sulėtinti. Kuo lygesnis paviršius – tuo jis geriau apsaugotas nuo dūlėjimo. Negalima palikti plyšelių, gruoblėto paviršiaus, išsišovusių grūdelių. Plyšelius ir įtrūkimus reikėtų izoliuoti nuo oro ir vandens poveikio. Prieš naudojant apsaugines medžiagas reikia atidžiai išstudijuoti paviršių, nes gali būti labai minkštų ar neatsparių intarpų, kuriuos tos medžiagos gali ištirpdyti ar pakeisti. Negalima leisti granitui apsamanoti, nes tai labai spartintų jo irimą. Reikia nuolat nuvalyti susikaupusias dulkes, purvą. Tada granito amžius žymiai pailgės.
Straipsnį paruošė dr. Gražina Skridlaitė
Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto
Giluminės geologijos skyriaus vedėja