Įdomu

MITAI IR TIKROVĖ APIE GRANITĄ

Kai norime pasakyti, kad kažkas labai kietas arba tvirtas, sakome, kad jis kaip granitas. Granitais vadiname Lietuvos laukuose randamus riedulius arba bet kokią kitą kristalinę uolieną. Neretai girdime, kad kažkas nusipirko juodą, žalią ar net violetinį granitinį židinį ar kokį kitą daiktą. Ne vienas net visus akmenis granitais vadina.

Taigi, kas iš tikrųjų yra tas granitas?

Granitas – magminė kristalinė rūgščios sudėties uoliena, sudaryta iš kvarco, feldšpatų, žėručių arba amfibolų, kitaip sakant tik viena iš didelio būrio kietų uolienų, susidariusių Žemės gelmėse, suaušus skystai magmai. Magminės uolienos skirstomos pagal cheminę sudėtį, kur svarbiausias yra silicio dioksido (SiO₂) kiekis. Kuo jo daugiau – tuo „rūgštesnė“ uoliena, t.y. joje gausiau šviesių mineralų (kvarco, feldšpatų). Granitas – pati rūgščiausia iš visų, todėl joje daug ne tik feldšpatų, bet ir kvarco (kristalinio SiO₂). O kvarcas – vienas kiečiausių ir patvariausių plačiai paplitusių mineralų, kuris ir duoda granitui tą jo garsųjį kietumą. Kita išvada – nėra tamsių granitų, arba jie nepaprastai reti, atsitiktiniai egzemplioriai. Taigi, granitu galime vadinti šviesią, sudarytą iš ne mažiau nei 3 skirtingų rūšių grūdelių (kristalų) uolieną. Vienas iš tų grūdelių (kvarcas) kietesnis net už metalą, todėl jo neįbrėšite net kiečiausiu peiliu. Kuo mažiau SiO₂ – tuo bazingesnė uoliena, arba kitaip sakant, tuo ji tamsesnė, nes sumažėja feldšpatų kiekis, pradingsta kvarcas, pagausėja tamsių grūdelių (amfibolų, piroksenų). Juodai-baltą arba pilką uolieną, kurioje daugiau šviesių grūdelių galime vadinti dioritu, o tą, kurioje vyrauja tamsūs (juodi) grūdeliai – gabru.

Dar yra visai juodų uolienų – grūdėtų peridotitų, smulkiai grūdėtų diabazų, vienodai juodų (be grūdelių) bazaltų ir t.t. Pasitaiko bazinės sudėties juodų (labradoritų) ar pilkų (anortozitų, spektrolitų), kurių grūdai sublizga ryškia mėlyna spalva (irizuoja).

Išsiaiškinome, kad granitai sudaro tik vieną iš magminių uolienų grupių, tai kodėl šiuo vardu taip dažnai vadinamos visos kristalinės uolienos? Priežastys gali būti įvairios. Kad ir tai, jog viršutinėje (arčiausiai paviršiaus) žemės plutoje yra daug granitui reikalingų SiO₂  junginių, na ir lydosi ar kristalizuojasi jis arčiau paviršiaus (granitų lydymosi temperatūra 650-750^o C, o bazaltų -virš 1000^o C), nei kitos uolienos. Tai ir į paviršių jo iškyla daugiau ir greičiau.

Vyrauja granitai ir Lietuvos laukuose, nes čia juos ledynas atgabeno iš Suomijos ir Švedijos. Per ilgą kelionę minkštesnės uolienos suiro ir subyrėjo, o kietesni granitai išliko. Inžinieriai beveik visas kristalines uolienas granitais vadina todėl, kad jos panašiai atsparios gniuždymui ar apkrovai. Įvairūs prekiautojai granitais vadina ne tik natūralias kristalines uolienas, bet ir panašias savybes turinčius dirbtinius produktus.  Nors ir paaiškėjo, kad ne visas kristalines uolienas galime vadinti granitais, bet jų tikrai labai daug ir dar tokių įvairių.

Dėl ko taip yra? Kokių spalvų būna tikrieji granitai? O kokių nebūna?

Granito spalva priklauso nuo jo sudėtinių dalių spalvos ir grūdelių dydžio. Jei feldšpatai raudoni, tai ir granitas bus raudonas, jei gelsvi – granitas gelsvas. Granitą sudaro šviesių spalvų feldšpatai, todėl, kaip minėjau, juodų granitų nebūna. Nebūna ir ryškiai violetinių ar mėlynų granitų. Žalių granitų taip pat beveik nėra, išskyrus labai retus egzempliorius su žaliu amazonitu. Vyrauja visų atspalvių pilki granitai, rečiau rausvi ar raudoni. Kai grūdeliai smulkūs, susilieja juoda, balta ir kitos spalvos, ir granitas atrodo pilkas. Granito išvaizda labai keičiasi, kai jį sudaro nevienodo dydžio ar labai stambūs grūdai. Yra taip vadinamų rapakivi („supuvusių“) granitų, sudarytų iš feldšpatinių „kiaušinių“ (ovalų su apvadėliais), orbikuliarinių (akytų) ar kitokių egzotiškos išvaizdos granitų.

Kada susidarė granitai?

Kaip sako vienas mano kolega: „granitas ir Afrikoje granitas“. Ir jis teisus, nes vienodos išvaizdos (ar net cheminės sudėties, amžiaus, susidarymo sąlygų) granito gabalėlį galime rasti Kanadoje, Afrikoje, Brazilijoje, Kinijoje, Švedijoje, kitose pasaulio šalyse ar net Lietuvos žemės gelmėse, kur, beje, didžiuliai granitų kūnai slūgso 200 m gylyje pietų, o 2000 m gylyje vakarų Lietuvoje. Granitai formavosi beveik per visą Žemės amžių ir formuojasi mūsų laikais. Prieš milijardus ir net dešimtis milijonų metų Žemės paviršiuje buvo kiti vandenynai ir žemynai, kitaip išsidėstę. Pavyzdžiui Lietuvos paviršiuje buvę granitai prieš 1,5 milijardų metų jungėsi su granitais Amazonės baseine, Brazilijoje, o Švedijos – su Kanados ir kitų šalių. Įvairiausiose pasaulio šalyse galime rasti vienodo amžiaus, sudėties ir išvaizdos granitų, kurie nieko nesiskiria vienas nuo kito. Ir atvirkščiai, vienoje šalyje (pvz. Suomijoje, Kinijoje, Brazilijoje) galime rasti įvairaus amžiaus, sudėties ir išvaizdos granitų.

Atrodytų, kad granitas būdamas toks tvirtas ir kietas, niekada nesikeičia ir išlieka toks pat per amžius. Deja, taip nėra. Granitas kaip ir viskas šioje Žemėje „gimsta, auga, sensta ir miršta“. Jis tikrąja to žodžio prasme virsta dulkėmis. Kai granitas patenka į Žemės paviršių, jį pradeda veikti vanduo, oras, sezonų kaita, augmenija, žmogus (8 pav.). Tik vyksta tai gana lėtai. Granito keitimosi ir irimo (dūlėjimo, erozijos) laikas priklauso ir nuo pačio granito būklės, ir nuo išorinių veiksnių intensyvumo. Iš stambių ar nevienodų grūdų (kristalų) sudaryti granitai dūla greičiau, negu iš smulkių, nes smulkūs grūdeliai geriau sukibę tarpusavyje. Kuo vienodesnis granitas, kuo jame mažiau plyšių ar skylučių – tuo jis mažiau kinta ir ilgiau gyvena. Jei granitas patenka į vandenį, arba ant jo patenka daug vandens, ypač į plyšius, tuo jis greičiau yra. Kai granitas aušta gelmėse, jo tūris traukiasi ir susidaro džiūvimo plyšiai. Jų nesimato, kol granitas neiškyla į paviršių.

O čia su laiku tie nematomi plyšeliai po truputį atsiveria. Labai sunku surasti didesnį granito gabalą, kuriame nebūtų bent jau labai smulkių plyšelių. Dar jame būna smulkių ar stambesnių rūdinių mineralų grūdelių, kurie veikiant orui „surūdija“. Taip atsiranda raudonos, rudos ar geltonos dėmės. Granituose gausu kitų uolienų, tokių kaip gabras, dioritas, diabazas, intarpų, dėmių, kurios būdamos minkštesnės greičiau ištrupa ir iškrenta. Net jei granitas ir vientisas, be intarpų, per ilgą laiką jo paviršius keičiasi, nes keičiasi jį sudarančių grūdelių sudėtis. Kas atidžiau stebi riedulių paviršių, gali pamatyti daug baltų ar pilkšvų dėmelių.Tai feldšpatai su laiku virsta moliais. Keičiasi ir kiti mineralai.